Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Sirijos Gira

1911 m. Vilniuje gimęs poetas, prozininkas, vertėjas Vytautas Sirijos Gira yra pirmasis mieste užaugęs lietuvių literatas (1919 m. lenkams užėmus Vilnių, aštuonmetis Vytautas su tėvais persikėlė gyventi į laikinąją sostinę Kauną). Ne tik savo kilme, bet ir kūryba (temomis, motyvais, problematika) jis yra pirmasis „miestietis“: nei jo poezijoje, nei prozoje nerasime jokių kaimo buities ar realijų vaizdavimo, valstietiškosios kultūros apraiškų.
Sirijos Giros vaikystė ir jaunystė prabėgo tarpukario Kaune, čia skleidėsi pirmieji poetiniai bandymai (Nepriklausomybės laikotarpiu išleisti keturi eilėraščių rinkiniai), aktyviai dalyvauta kultūriniame miesto gyvenime, Vytauto Didžiojo universitete studijuota anuomet labai perspektyvia laikyta medicina. „Aš augau kartu su šiuo miestu, o miestas įaugo į mane, – yra sakęs Sirijos Gira. – Kai po dvidešimties metų jau visam laikui palikau Kauną, buvo atplėšta ir dalelė manojo „aš“. Laikinosios sostinės „epocha“ kaip besiformuojančio pasaulėvaizdžio arena neabejotinai paliko gilų įspaudą jauno poeto atmintyje ir sąmonėje. Tarpukariu Sirijos Giros kurtuose art deco stilistikos paženklintuose eilėraščiuose laikinoji sostinė pasirodo savo maskaradine puse, dažnai atstovaujama commedia dell’arte personažų ir mizanscenų. Ši dainingos ritmikos poezija artima prancūzų šansonetei, jai būdingas ironiškas kalbėjimo būdas, elegantiškas gestas, moderniosios masinės kultūros įvaizdžiai ir motyvai (kinematografinį meninio vaizdo komponavimo būdą pamėgusio poeto eilėraščiuose pasirodo nebyliojo kino legenda Čarlis Čaplinas, 1937 m. išleistas eilėraščių rinkinys vadinasi Šešėliai nuo ekrano).
Sovietmečiu, kai visais būdais bandyta nutylėti Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio egzistavimą lietuvių kultūroje (kone visa šio laikotarpio literatūra, periodika, archyvinė medžiaga buvo paslėpta specialiuosiuose fonduose) Sirijos Gira atrado tarpukario Kauno temą kaip turtingą šaltinį savo meninei kūrybai. Šiuo laikotarpiu pasirodė visas ciklas jo prozos kūrinių šia tema: apsakymas „Aleksoto tiltas“ (1969), romanai Buenos Aires (1956), Raudonmedžio rojus, Nakties muzika (1986), Paskutinis sekmadienis (1990). Šiandien galėtume teigti, kad Sirijos Giros reikšmė lietuvių kultūrai pirmiausia sietina su laikinosios sostinės tematikos grąžinimu į literatūros svarstymų lauką: pirmąsyk po 1940 m. apie „buržuazinės Lietuvos sostinę“ sovietmečio literatūroje prabylama su neslepiama nostalgija, greta privalomos socialinės ir ideologinės kritikos juntamas stiprus emocinis pasakotojo ryšys su praeitimi.
Tačiau tarpukario Kaunas neišsemia produktyvaus kūrėjo problematikos lauko: sovietmečio miesto inteligentijos kasdienis gyvenimas skleidžiasi romanuose Voratinkliai draikės be vėjo (1960), Štai ir viskas (1963), Bėgimas nuo šešėlio (1975), Kanarėlės (1983). Sirijos Giros proza priskirtina prie geriausių sovietmečio populairiosios literatūros pavyzdžių, jai būdinga asociatyvus bei ironiškas pasakojimo būdas, gyvi, šmaikštūs dialogai, daugiaplanis ir dinamiškas veiksmas, intriga, sąmonės srauto technika, erotiniais išgyvenimais ir seksualiniais santykiais paremta fabula. Sirijos Gira sovietmečiu buvo vienas labiausiai skaitytojų pamėgtų autorių, jo Kanarėlės 1983 m. išrinktos metų romanu, dvi knygos susilaukė ekranizacijos (pagal romaną Buenos Aires 1959 m. sukurtas nespalvotas kino filmas Adomas nori būti žmogumi (rež. Vytautas Žalakevičius), pagal romaną Raudonmedžio rojus – to paties pavadinimo pirmasis lietuvių televizijos serialas (1981, rež. Bronius Talačka)), romanai versti į vokiečių, lenkų, rusų, estų, čekų ir kitas kalbas.
Sirijos Gira mirė 1997 m. Vilniuje.

Viktorija Šeina

Literatūra

Sirijos Gira

Ar žinote, kad...